One shot'as-Amžinas sapnas

AMŽINAS SAPNAS
Jauna, 16 metu mergina gulejo lovoje. Jos gražus, baltas veidas buvo iškreiptas baimes ir siaubo, iš visu pusiu ji supo pukuota tamsa. Minkšta, juoda naktis aprepe visa jos kuna, apglebe kiekviena linija. Raudonos lupos buvo pravertos, bet pro jas neišsklido ne garsas. Mergina tik muistesi ir blaškesi, tarsi nerasdama sau vietos.
***
Kaip ir kiekviena nakti, Donata ejo siauru takeliu. Šaltukas maloniai bade niekuo neuždengtas kojas, o rankos jau seniai rado sau vieta šiltose, trumpu šortuku kišenese. Šviesios sruogeles, isimaišiusios tamsiuose plaukuose, vis ištrukdavo ir kutendavo jai veida, primindamos snaiges, taip mielai krintancias ant veido ir kaipmat ištirpstancias. Ji žiurejo i savo šešeli, žaidžianti ant namu sienu, ir linksmai kikeno. Bet staiga šalia atsirado kita tamsi figura. Donata paspartino žingsni. Nežinia kas ten gali buti, juk šešeliai tokie paslaptingi ir apgaulingi...
-Donata, palauk,-balsas, kuri ji, iš vieno vienintelio garselio, atpažintu ir pakelta vidury nakties, atsklido iš už nugaros, bet mergina neklause ir nesustodama ejo tolyn. „Tik neatsisuk. Nežiurek i ji. Nesustok,“ persigandusi save bande itikinti tamsiaplauke. Ir jai puikiai sekesi, kol švelnios rankos sueme ja už peciu ir apsuko. Pasakišku bruožu veide spindejo akys. Juodos, linksmos akys žvelge i mergina, prikaustydamos demesi ir neleidžiancios nusukti žvilgsnio.
-Donata, kodel taip elgiesi?-žodžiai skambejo naktyje ramiai lyg lopšine, kuri užmigdo tave vakarais ir garantuoja nuostabia kelione po sapnu pasauli.
-Aš nenorejau,-šyptelejo Donata. – Aš tik... vel pamaniau, kad sapnuoju ta košmara...-prisiminus ji net nusipurte.
-Nejau aš panašus i baisu demona, kuris atsliukina i tavo prota ir rodo tas beprotybes?-šiurpiai nusikvatojo vaikinas, taciau po akimirkos abu laimingi juokesi.
-Ak, Sebastianai, juk jis tikrai baugus,-šypsena merginos veide dingo.
-Bet ar jis baisesnis už šitai?-jaunuolio akys sužibejo ir jis eme kutenti mergina. Gatvele vel prisipilde skambaus juoko.
-Baik,-pro juoko ašaras vos išspaude Donata. –daryk bet ka, tik ne tai,-išsišiepus papraše, nes nuo pat vaikystes beprotiškai bijojo kutenimo.
-Bet ka?-Sebastianas kilstelejo antakius. –Kaip nori,-sušnibždejo ir ju lupos susiliejo...
***
Mergina pabudo klykdama iš siaubo. Sapnas, kuris bet kuria mergina pakyletu iki debesu ir praskaidrintu nuotaika kelioms dienoms i prieki, Donata priverte gaudyti ora ir drebeti iš baimes. Jis ir vel primine jai Sebastiana – ta, kuri ji mylejo. Ir myli. Tik daugiau niekada nebus tokiu naktu kaip anksciau. Kaip sapne. Bet jis dingo. Paliko jos širdi plakti viena. Letai, skausmingai, bet plakti. Donata norejo verkti. Nuplauti visa ta liudesi, bet negalejo. Nebuvo ašaru. Nieko nebebuvo. Tik skausmas. Tik meile.
Diena, kaip visada, praejo greitai. Mergina tik pravaikšciojo iš kampo i kampa, nerasdama sau vietos. Bet vos atejus vakarui, ji atsigule i savo lova, bijodama, bet kartu ir laikdama akimirkos, kol vel ji išvys.
-Šiandien vel tave sapnuosiu,-Donata tyliai atsiduso ir, užmerkus savo gražiais akis, paniro i nuostabia sapnu karalyste, i meile. Amžiams